1. Kviečia vienybei, bet pasitelkia karinę retoriką. Tekstas sako „gana pjautynių“, tačiau visas jo ritmas paremtas aiškiu frontu tarp „mes“ ir „jie“.
2. Smerkia skirstymą į gaujas, bet pats drąsiai skirsto ir moralizuodamas kviečia jungtis į stovyklą prieš „valdžią“, „draugelius“ ir „suokalbį“.
3. Sako, kad nereikia partijų, bet kviečia į labai konkretų akivaizdų politinį konfliktą. Tai nėra išėjimas anapus partinio lauko, tai yra mobilizacija dėl konkretaus įstatymo ir valdžios sprendimo.
4. Kviečia diskusijai, bet oponentus iš anksto nurašo. Jeigu kita pusė jau pristatyta kaip ciniška, manipuliuojanti ir veikianti iš išskaičiavimo, tikros diskusijos erdvės nebelieka.
5. Ragina matyti žmones, o ne etiketes, bet pats etiketes stiprina. Formulė „kviečiu ne konservatorius, etc., o žmones“ retoriškai efektinga, bet logiškai ydinga, nes partinis pasirinkimas žmogaus neišbraukia iš bendruomenės.
6. Deklaruoja ginantis demokratiją, bet kalba akivaizdžiai nukreipta prieš vieną svarbiausių demokratijos pamatų – politinį atstovavimą per partijas. Politikai vaizduojami kaip beveik svetima ir savaime įtartina grupė, nors be politikos ir politinės atsakomybės demokratija neįmanoma.
7. Keliamas institucinis argumentas, bet jis paskandinamas moralinėje panikoje. Rimta mintis apie LRT nepriklausomybę susilieja su „suokalbio“, „gaujų“ ir beveik egzistencinės grėsmės žodynu.
8. Žada visuotinumą, bet kviečia tik vieną moralinį „mes“. Žodis „vienybė“ vartojamas plačiai, bet realiai kviečiami tie, kurie jau pritaria autoriaus konflikto interpretacijai.
9. Nori būti viršpartinis, bet veikia kaip vienapusės mobilizacijos šauklys.
10. Nori mažinti neapykantą, bet emocinę energiją semia iš pasipiktinimo. Todėl tekstas labiau kursto savų susitelkimą negu plečia bendrą pilietinę erdvę.
Ar toks kvietimas šiandien Lietuvoje gali padėti visuomenei susitelkti augančio skurdo ir realios Rusijos grėsmės akivaizdoje? Mano vertinimu, panašūs tekstai gali mobilizuoti protestą; gali sutraukti savus; gali sukelti momentinį emocinį pakilimą.
Vis dėlto kvietimas, kuris pats stato moralinį frontą ir visą konfliktą verčia beveik į tautos išdavystės dramą, net jei jo intencija gera, objektyviai didina įtarumą, stiprina stovyklinį mąstymą ir sunkina bendrą veikimą.
2026 metų VSD ataskaitoje kaip atsakas į Rusijos „skaldyk ir valdyk“ metodą įvardijamas nuoseklus dialogas ir glaudesnis bendradarbiavimas. Perdėm emociniai tekstai, kurie kviečia jungtis tik „moraliai priimtinus“ eina priešinga kryptimi.
Laikas dabar tikrai sunkus ir tikrai išskirtinis – auga skurdas, karinio konflikto grėsmė reali, visuomenėje jau keletą metų auga nerimo lygis.
Tad dabar išskirtinai svarbu sverti savo žodžius, ginčytis nenaikinat bendros politinės erdvės. Institucijas reikia kritikuoti, bet negriauti pasitikėjimo jomis. Telktis verta ne PRIEŠ ką nors, bet dėl bendrų taisyklių. Ir LRT klausimas čia, patinka tai kam nors ar ne, dabar jau NEBĖRA esminis įtampos šaltinis.
Kuo daugiau bus kovojama už VIENOS insitucijos galią valdyti ir primesti savo pasaulio matymą, tuo didesnė tikimybė, kad ilgainiui galutinis rezultatas bus toks, prieš kurį sakosi kovojanti dabartinė „teisingoji“ pusė.
2 commenti
Gal užteks dirbti LRT darbą nemokamai?
Aušra Maldeikienė (TSLKD narė) facebooke
Kodėl neisiu į mitingą?
[…]
1. Kviečia vienybei, bet pasitelkia karinę retoriką. Tekstas sako „gana pjautynių“, tačiau visas jo ritmas paremtas aiškiu frontu tarp „mes“ ir „jie“.
2. Smerkia skirstymą į gaujas, bet pats drąsiai skirsto ir moralizuodamas kviečia jungtis į stovyklą prieš „valdžią“, „draugelius“ ir „suokalbį“.
3. Sako, kad nereikia partijų, bet kviečia į labai konkretų akivaizdų politinį konfliktą. Tai nėra išėjimas anapus partinio lauko, tai yra mobilizacija dėl konkretaus įstatymo ir valdžios sprendimo.
4. Kviečia diskusijai, bet oponentus iš anksto nurašo. Jeigu kita pusė jau pristatyta kaip ciniška, manipuliuojanti ir veikianti iš išskaičiavimo, tikros diskusijos erdvės nebelieka.
5. Ragina matyti žmones, o ne etiketes, bet pats etiketes stiprina. Formulė „kviečiu ne konservatorius, etc., o žmones“ retoriškai efektinga, bet logiškai ydinga, nes partinis pasirinkimas žmogaus neišbraukia iš bendruomenės.
6. Deklaruoja ginantis demokratiją, bet kalba akivaizdžiai nukreipta prieš vieną svarbiausių demokratijos pamatų – politinį atstovavimą per partijas. Politikai vaizduojami kaip beveik svetima ir savaime įtartina grupė, nors be politikos ir politinės atsakomybės demokratija neįmanoma.
7. Keliamas institucinis argumentas, bet jis paskandinamas moralinėje panikoje. Rimta mintis apie LRT nepriklausomybę susilieja su „suokalbio“, „gaujų“ ir beveik egzistencinės grėsmės žodynu.
8. Žada visuotinumą, bet kviečia tik vieną moralinį „mes“. Žodis „vienybė“ vartojamas plačiai, bet realiai kviečiami tie, kurie jau pritaria autoriaus konflikto interpretacijai.
9. Nori būti viršpartinis, bet veikia kaip vienapusės mobilizacijos šauklys.
10. Nori mažinti neapykantą, bet emocinę energiją semia iš pasipiktinimo. Todėl tekstas labiau kursto savų susitelkimą negu plečia bendrą pilietinę erdvę.
Ar toks kvietimas šiandien Lietuvoje gali padėti visuomenei susitelkti augančio skurdo ir realios Rusijos grėsmės akivaizdoje? Mano vertinimu, panašūs tekstai gali mobilizuoti protestą; gali sutraukti savus; gali sukelti momentinį emocinį pakilimą.
Vis dėlto kvietimas, kuris pats stato moralinį frontą ir visą konfliktą verčia beveik į tautos išdavystės dramą, net jei jo intencija gera, objektyviai didina įtarumą, stiprina stovyklinį mąstymą ir sunkina bendrą veikimą.
2026 metų VSD ataskaitoje kaip atsakas į Rusijos „skaldyk ir valdyk“ metodą įvardijamas nuoseklus dialogas ir glaudesnis bendradarbiavimas. Perdėm emociniai tekstai, kurie kviečia jungtis tik „moraliai priimtinus“ eina priešinga kryptimi.
Laikas dabar tikrai sunkus ir tikrai išskirtinis – auga skurdas, karinio konflikto grėsmė reali, visuomenėje jau keletą metų auga nerimo lygis.
Tad dabar išskirtinai svarbu sverti savo žodžius, ginčytis nenaikinat bendros politinės erdvės. Institucijas reikia kritikuoti, bet negriauti pasitikėjimo jomis. Telktis verta ne PRIEŠ ką nors, bet dėl bendrų taisyklių. Ir LRT klausimas čia, patinka tai kam nors ar ne, dabar jau NEBĖRA esminis įtampos šaltinis.
Kuo daugiau bus kovojama už VIENOS insitucijos galią valdyti ir primesti savo pasaulio matymą, tuo didesnė tikimybė, kad ilgainiui galutinis rezultatas bus toks, prieš kurį sakosi kovojanti dabartinė „teisingoji“ pusė.